Jau kelias vasaras iš eilės, kiekvieną penktadienį, vilniečiai ir miesto svečiai renkasi į Tymo turgų skanaujant leisti laiko. Open kitchen. Visko daug, skaniai ir vienoje vietoje.
Aš su draugais ten buvau. Penktadienį. Praėjusį. Suvalgiau quesadilla (čia toks įmantrus žodis sumuštiniui pavadinti) su vištiena stovėdamas eilėje prie alaus. Jau greitai nuogo ruonio bokalas smagiai glaudėsi rankoje, o mažas šviesaus elio gurkšnis džiugino gomurį.
Stovėjau pasirėmęs į stalą, žvelgiau į minią ir pamačiau žmogų. Senukas sėdėjo ant suoliuko visai šalia mūsų, ant kelių laikė armoniką ir paėmęs plastmasinį butelį nuo stalo, bandė atsigerti kečupo… Atrodytų troškulys padarė savo. Draugo paragintas, nupirkau obuolių skonio limonado, padaviau senukui. Jis gurkštelėjo tik vieną mažą gurkšnį, lėtai nuryjo ir galėjai pamatyti, kaip troškulį keičia gaiva. Lėtai padėjo butelį šalia suoliuko, padėkojo akimis. Timptelėjo armoniką. Į dėžutę įdėjom pinigų ir palikom kiek liūdna gaida jį vakaroti.
Kitą dieną supratau kaip yra iš tikrųjų. Iš tikrųjų. Senukas, kuriam jau tikriausiai dešimta dešimtis kapsi, pasiėmęs armoniką, išėjo pavakaroti. Ten kur ir visi kiti vilniečiai renkasi, ne namie prie palangės, bet šiuolaikiškam renginy, moderniu anglišku pavadinimu, su šurmuliu, su skoniu ir kvapais, smagiai, su nuotaika.
Kiekvienas turim melodiją, gal neprisimenam dabar, bet išgirdus, mus iš karto užpildo energija, pozytyvu, nuotaika, šypsena veide atsiranda. Taip ir senukas, sėdi ant suoliuko, sukdamas savo melodiją mintyse, nors kūnas to ir neišduoda, gal kad jau per senas tą parodyti, o gal išmintis savo padaro. Timpteli armoniką liūdnai, pinigas įkrenta, o niekam negirdima melodija vis stipriau užvaldo kūną.
Aplink visi skuba, greitai valgo, geria, bendrauja pertraukdami vieni kitus. Eilinis penktadienis kažkur. Nu jo skaniai, neatsimenu kaip, bet gerai.
Nustebinkit senuką. Gal skoniu? Istorija keis istoriją, neskubant, apie tikrą maisto skonį, tada kai buvo duona ir lašinys, gaivus vanduo, pirmas saldainis ar egzotiškas vaisius. Pajaustas skonis, neskubant. Apie tylą ir ramybę, chaoso apimtam krašte, apie santūrumą kada reikėjo, apie aistrą gyvenimui, apie meilę tikrą.
Sėdi senukas ant suoliuko sukdamas melodiją, galvoja, reik paragaut, koks tai kečupas nematytas, o čia jam jaunuolis, opa limonado butelį, jis gurkšt obuolių skonio, pyst į jaunystę mintimis, kai gegužinėj obuolių vynelio paragavę mergas po žaginius vaikė.. O čia dar pinigas į dėžutę.. Suka diedukas savo melodiją, akys žiba, yra kuo džiaugtis, kai tau jau tiek.
Kai man bus jau beveik šimtas metų, pasiimsiu muzikos instrumentą, greičiausiai būgnus, nueisiu į kokią šurmulingą vietą ir švęsiu gyvenimą. Pystelsiu per būgnus ne į natą, atsigersiu kečupo, o tada prieis prie manęs simpatiška mergina su limonado buteliu…
Bet ji gi nežinos, kad čia Aš, kad švenčiu gyvenimą.
LIFE TRIP 