Senis pasuko vandenyno link. Neskubėdamas rinkosi gatveles, kurios atrodytų buvo tiesiausios link vandens. Bangų ošimas artėjo, vėjas vis primindavo apie save prablaškydamas saulės spindulius.
Vandenynas pažvelgė seniui į akis. Didžiulės bangos ritosi viena paskui kitą, tik joms suprantama seka.
Gatvelė pasisuko ir senis sustojo apžvalgos aikštelėje. Akmeninis atitvaras skyrė nuo vandenyno, kurį primerktomis nuo saulės akimis bandė apžvelgti.
Pasisuko šiek tiek dešiniau ir žvilgsnis sustojo ties grafiti išmarginta siena. Pastelinių spalvų bananų giraitės tolumoje sukosi du vėjo malūnai. Tamsių plaukų moters suknelė nerūpestingai plaikstėsi vėjyje, žvilgsnis klajojo kažkur toliau vandenyne, šalia dingstančių burių bangose. Senis žiūrėjo į nokstančias bananų kekes, kurios visu svoriu linko prie žemės. Senio žvilgsnis akimirkai sustingo, lyg senas objektyvas tingiai fiksuotų vaizdą.
– Nesuprasi, kodėl kartais prisimenam tai ką prisimenam, – garsiai pamąstė senis.
Senis pasirėmė alkūnėmis ant akmeninio atitvaro ir įdėmiai žvalgėsi aplink. Didžiulės bangos bergždžiai daužėsi į uolas, nors retkarčiais atrodydavo, kad gali įveikti.
Senio žvilgsnis nuslydo link uolų, pasirodė, kad kažkas sujudėjo. Nuostaba perbėgo veidu ir po truputėlį kūną užvaldė žvejo instinktas. Uolos buvo aplipusios krabais, kurie tingiai šildėsi prieš saulę, vis atsigaivindami sūriu vandeniu.
Uola labai stati, nulipti galima, bet nuo pastato pusės matėsi kopėčios link vandens.
Senis pasileido aplinkinėmis gatvelėmis link pastato ir netrukus jau stovėjo ant uolų.
Krabas įžūliai žiūrėjo seniui į akis. Senis puolė link jo, bet krabas staigiai dingo už akmens vandenyje. Krabas gulėjo prisispaudęs prie dugno po akmeniu, tarsi radęs geriausią slėptuvę. Senis nedrįso kišti rankos, dar vis nesuprato kiek pavojingas šis gyvis.
Krabas kantriai nejudėjo. Senis dar keletą kartų pabandė priartėti prie kitų krabų, bet tekdavo nusivilti. Jie labai greiti.
Senis neskubėjo, stebėjo kaip tingiai krabai sukiojasi šalia vienas kitas, kartais koks vienas sugalvodavo paropinėti akmeniu žemyn. Tingūs, bet baikštūs ir greiti. Bet ne tokie gudrūs kaip senis.
Senis pasilenkęs atsargiai žengė slydžiais akmenimis. Po akimirkos jau buvo prisiglaudęs prie uolos ir tik geras žingsnis jį skyrė nuo krabo. Krabas ramiai snaudė nieko neįtardamas.
Akimirka, kai tik reikėjo ištiesti ranką ir čiupti krabą. Senis suabejojo.
Krabas pajutęs pavojų pasileido slėptis.
– Gera proga buvo, – garsiai pamąstė senis.
LIFE TRIP 